Veidai / susitikimai

Tekėsiu tik už ukrainiečio!

„Ruta models“ agentūros modelis ukrainietė Kateryna Zub (21 m.) apie tai, kad ankstų vasario 24-osios rytą Rusijos naikintuvai atakavo jos gimtinę, sužinojo modeliaudama Milano mados savaitėje. Mergina suprato, kad namo grįžti nebegali.

Kateryna, dirbti modeliu pradėjote būdama penkiolikos. Kodėl pasirinkote Lietuvą, „Ruta models“ agentūrą?

Esu kilusi iš nedidelio Valkų miestelio, Charkovo apskrities. Mokiausi aštuntoje klasėje, draugė pasiūlė: „Važiuokim į Charkovą, atvyksta lietuvių modelių agentūra, bus kastingas, tu privalai pasirodyti.“ Pamaniau, koks iš manęs modelis, bet nuvažiavau. Ir išsigandau. Nežinojau, kaip prisistatyti, ką kalbėti. „Ruta models“ agentūros vadovė Rūta Bartašiūtė iškart mane pamilo, tą patį vakarą norėjo su manimi pasirašyti sutartį, bet tai padarėme savaitės bėgyje. Agentūros atstovai išvyko į Kijevą, man su mama teko sėsti į autobusą, patraukti į sostinę ir pasirašyti sutartį. Mama nenorėjo, kad dirbčiau modeliu. Tačiau mano tėtis pasakė: „Pabandykim, surizikuokim.“
Niekada nebuvau skridusi lėktuvu. Reikėjo Šengeno vizos. Labai bijojau, bet teko skristi į Lietuvą, pas Rūtą. Netrukus mudvi išskridome į Paryžių susipažinti su agentūromis ten. Aplankėme geriausias, pagrindines Paryžiaus modelių agentūras ir pasirinkome dirbti su labiausiai mūsų lūkesčius
atitinkančią agentūra “IMG”. Vėliau sekė mano pirmoji kelionė į Japoniją, ten pagilinau savo anglų kalbos žinias bei pramokau pozuoti prieš foto obiektyvą. Man dirbti sekėsi. Dirbau JAV, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, per karantiną du mėnesius – Pietų Korėjoje. Sukaupiau nemažai patirties. Skirtingos kultūros, skirtingos komandos, reikia greitai orientuotis, kur kaip elgtis. Net jei patenku į komandą, kuri nerodo man pagarbos, neįsiskaudinu, tai suteikia spalvų mano gyvenimui. Džiaugiuosi tuo, ką turiu. Ne visada viskas turi būti lengva. Mokyklą baigiau, bet studijuoti nepradėjau. Atskridau į Lietuvą, noriu Vilniuje studijuoti verslo vadybą, tapti verslo ledi (juokiasi).

Ar Jums patinka dirbti „Ruta models“ agentūroje?

Labai patinka, nes Rūta – ne tik mano agentūros vadovė, pirmiausia – žmogus, mano draugė, partnerė, mano bosė, netgi sakyčiau – antroji mama. Nuo penkiolikos metų mes esame kartu, ji man labai daug kuo padėjo, esu jai nepaprastai dėkinga, kad ji manimi nuoširdžiai rūpinasi. Ji pakeitė mano gyvenimą. Esu iš mažo kaimelio, net pasvajoti negalėjau, kad pamatysiu visą Pasaulį.

Ar Lietuva Jums svetinga?

Tai labai maža, bet velniškai jauki šalis. Atskridau į Vilnių prieš dvi savaites. Vaikštau gatvėmis ir ieškau panašumų su Ukraina. Matau: ten Odesa, ten Kijevas, čia Charkovas, ir taip nuostabu! Nes aš jau pasiilgau namų, tad visur matau savo kraštą. Lietuva mane dabar gelbsti. Čia jaučiuosi kaip namie. Ukrainiečiai ir lietuviai labai panašūs savo humoru. Jūs tokie lengvi, pozityvūs, ir mes tokie patys. Vyresnioji karta moka rusų kalbą, tad mums lengva susikalbėti. Mūsų jaunimas bendrauja anglų kalba, bet vyresnieji ukrainiečiai anglų nemoka.

Kokia Jūsų šeima?

Mano giminė plati, mūsų yra daugiau nei keturiasdešimt. Turiu vyresnę sesę Iną, neseniai ji tapo mama, o aš – teta. Vyrai dabar negali išvykti iš Ukrainos, bet aš norėjau išsivežti mamą ir seserį, jaunesnius pusbrolius ir pusseseres. Sakiau, mielai visus priimsiu, sutiksiu prie Lenkijos sienos. Norėjau dirbti savanore, bet man pasakė, kad kol kas savanorių yra pakankamai. O mano giminaičiai visi susirinko, pasitarė ir nusprendė likti savo namuose. Pavojinga išvežti šeimą dėl to, kad automobilius apšaudo,
humanitariniai koridoriai rusų armijai nieko nereiškia. Mano giminės armija gali ginti Charkovą. Esu iš mažo kaimelio, mūsų namas miške, greta teka upė, atsiveria gražus laukas. Ten mažiau pavojinga.
Miestiečiams – siaubinga. Jų namus bombarduoja, tenka bėgti į kaimus arba į užsienį. Man tėvai sakydavo: „Nusipirk butą mieste.“ Aš tikinau: „Noriu gyventi kaime.“ Dabar jie mato, kad buvau teisi. Užaugau kaime, po trijų mėnesių, praleistų svečiose šalyse, noriu namo, prie upės, noriu žvejoti, važinėti dviračiu, mašina. Mane nuolat traukia namo. Sava upė, mes ten įveisėme žuvų. Užsiauginame daržovių, net per karą galime išgyventi.

Ar turite mylimą vaikiną?

Ne, bet turiu mylimų draugų. Jie yra studentai, kol kas jų į karą nekviečia, bet jie mielai eis ginti Tėvynės, kai tik reikės. Dabar jie laukia kvietimo namie. Norinčiųjų kariauti daugybė, prie karinių komisariatų rikiuojasi eilės, vyksta atranka, jauni vyrai kol kas į karo tarnybą nekviečiami.

Kokiomis aplinkybėmis dabar atvykote į Lietuvą?

Dabar atvykau iš Vokietijos, keturias savaites dirbau Berlyne. Mano tėtis domisi politika, daug skaito. Likus porai dienų iki karo, tarsi ką negera nujausdamas, išsiuntė mane į Milaną. Ten vyko Mados savaitė. Tėtis pasakė: „Bus geriau, jei tu paliksi Ukrainos teritoriją.“ Vasario 21 dieną nuskridau į Italiją. Vyko kastingai, ruošiausi Milano mados savaitei. Ten buvo ir Rūta, mes gyvenome vienuose apartamentuose. Naktį iš 23 į 24-tą blogai miegojau, trečią valandą užsnūdau ir atsibudau dešimtą ryto. Telefono langelyje pamačiau praleistus mamos skambučius. Paskambinau mamai, ji ramiai, kiek pajuokaudama, sako: „Pas mus čia šaudo, švilpia bombos.“ Mama netikėjo, kad prasidėjo karas. Tik tada, kai ėmė bombarduoti miestus, ji viską suprato. Po trijų dienų parduotuvėse dingo maistas. Aš jai pirmą karo dieną pasakiau „Eikite į bankomatą, nusiimkite pinigų.“ Tėvų namuose turiu slėptuvę, joje laikau pinigų juodai dienai. Mamai pasakiau, kur yra paslėpti pinigai, bet dabar ten kainos nežmoniškai išaugusios, tų pinigų jau nebepakanka. Pas mus bankomatuose leidžia išsiimti po 50 eurų. Reikia važiuoti į Charkovą, ten didžiulės eilės, žmonės stovi nuo ketvirtos ryto, o priėjus prie bankomato neretai ekrane išvysta užrašą: „Nepakanka pinigų“. Man buvo sunku, nes nežinojau, kas iš tiesų ten vyksta. Per žinias sakė
viena, draugai – kita. Ištikta šoko norėjau grįžti namo ir savo akimis pamatyti tikrovę. Mamai skambindavau kas dešimt minučių. Girdėdavau, kaip kaukia sirenos, kaip šaudo, švilpia raketos. Mama sako, viskas gerai, nesijaudink, o aš girdžiu, kad tikrai negerai. Tėvai bandė mane raminti. Neseniai mano kaime susprogdino dyzelino cisternas. Bombarduojamas Kijevas, Charkovas, iš šių miestų bent žmonės spėjo išbėgti, o iš apsupto Mariupolio niekas negali pabėgti, žmonės miršta iš bado. Savanoriai atveža humanitarinę pagalbą, bet jų neįleidžia į miestą. Tai labai baisu. Gaila vaikų. Dabar aš gyvenu Vilniuje, viešbutyje, trečiame aukšte apgyvendinti karo pabėgėliai ukrainiečiai. Daug mažų vaikučių. Jie nesupranta realybės, mano, kad vyko filmas, šaudė fejerverkus. Su vyresniais vaikais po karo reikės
padirbėti psichologams. Aš su ukrainiečiais vaikučiais žaidžiu, mes vieni kitus palaikome. Mano dvasinė būsena prasta, bet stengiuosi susiimti. Sunku, mano šeima didelė, visų ilgiuosi, dėl visų išgyvenu. Vaikai mane gelbsti, kai su jais žaidžiu, apie viską pamirštu. Po Milano daug agentūrų skambino, išreiškė norą padėti. Priėmiau vokiečių kvietimą. Keturias savaites dirbau Berlyne. Buvo nepakeliamai sunku. Po kelias valandas vaikščiodavau parke, su niekuo nenorėjau kalbėtis. Atrodė, ištisai miegočiau, bet negalėdavau užmigti. Guliu lovoje, nieko nenoriu daryti, nenoriu valgyti, tvarkytis, sunku dalyvauti kastinguose. Turi gerai atrodyti, šypsotis. Mano taisyklė: jei nenori nuoširdžiai šypsotis, išvis nesišypsok. Aš – saulėtas žmogus, visada šypsausi, visada visiems padedu, bet tą kartą man buvo beprotiškai sunku. Ateinu į kastingą ir iš karto norisi išeiti, kad nereiktų bendrauti. O visi klausinėja: „Kaip ten taviškiai?“ Skaudžiausia, kad negaliu niekuo artimiesiems padėti. Nusiunčiu pinigų, o jie negali išsiimti. Galiu tik skambinti ir pakelti ūpą. Kaip man sustabdyti tą armiją!?

Ar palaikote ryšius su bendraklasiais? Ką jie veikia?

Mano draugė Lena – kariškė. Dabar ji Charkove, mokosi merginoms skirtoje karinėje mokykloje. Gyvena rūsiuose ir kariauja. Neseniai kalbėjomės, ji ėjo į parduotuvę, tad buvo ryšys. Sako, aplinkui šaudo, mes giname Charkovą. Dieve, kaip man gaila moterų, kam kare moterys! Du mano draugai savanoriauja. Visiems paskambinu, parašau, visus patikrinu. Turiu žinoti, kaip jie laikosi, kitaip nenusiraminu. XXI amžius ir tokie barbariški dalykai vyksta. Nesuvokiu. Juk turime netolimos Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų patirties. Tuo metu bent informacijos nebuvo, karo žiaurumų nerodė per televiziją, kompiuterius, telefonus. O dabar ekrane matai, kas vyksta. Tai taip baisu! Ukraina kariauja nuo 2014 metų, bet niekas nesitikėjo, kad Rusija pradės plataus masto karą. Ir pradės bombarduoti ketvirtą ryto, kai visi dar miega. Nebroliška. O mes manėme, kad esame broliai. Dabar tegul pamiršta žodį „broliai“. Tegul suvokia, kad jie – kitokia tauta, o mes – taip pat kitokia tauta. Mes skiriamės. Ukraina – ukrainiečiams, Rusija – rusams, tegul taip ir bus. Kaip manote, ar ukrainietis kada nors būtų užpuolęs Rusiją ketvirtą ryto, žudęs vaikus, civilius? Niekada. Ukrainiečiai gydo rusų kariuomenės sužeistuosius, o rusai visus iš eilės šaudo. Ir nieko, normalu?! Tai ne žmonės, o zombiai. Jie neturi širdies. Šalia teatro didelėmis raidėmis buvo parašyta „Vaikai“. Ir jie vis tiek bombardavo teatrą, kur slėpėsi vaikai, sugriovė gimdymo namus, ligonines. Kai visa tai matau, man atrodo, kad kažkas man į širdį įdūrė adatą. Netrukus išvykstu į Graikiją, po dviejų savaičių – į Paryžių. Vasarą sėsiu į automobilį ir važiuosiu namo. Aš nebijau.

Ar dirbdama šiose šalyse pasakosite apie karą? Ar modeliai –
apolitiški?

Kai karas prasidėjo, buvau Milane. Visi ingnoravo tai, kas vyksta Ukrainoje. Ir toliau vyko renginiai. Tiesa, „Giorgio Armani“ mados namai savo darbus pasirodė be muzikos. Vienas modelis Ukrainos spalvas demonstravo. Buvo lengvų užuominų, bet visi ignoravo karą Ukrainoje, šventės nenutraukė. Turėjau iškart vykti į Paryžių, į Mados savaitę, bet supratau, kad neištversiu. Turiu važiuoti ten, kur nėra šou ir žvaigždžių, negaliu į visa tai žiūrėti, kai Ukrainoje vyksta karas, o jie toliau linksminasi. Nemalonu. Karas parodo, kas tavo draugas, o kas – priešas. Vieni mus paliko, kiti palaiko. Mes darome išvadas. Po karo gyvenimas jau nebebus toks, koks buvo. Ukrainiečiai bus kitokie žmonės, daug stipresni.

Ar tikite, kad ukrainiečiai laimės?

Mes jau laimėjome. Nedaug kas tai supranta. Tiesiog reikia išvyti atėjūnus iš mūsų žemės. Matome, kokie narsūs, ryžtingi, patriotiški, stiprūs, ištvermingi Jūsų šalies vyrai kare. Kokie jie buvo taikos gyvenime? Mūsų vyrai beprotiškai šaunūs! Karas baigsis, ištekėsiu už ukrainiečio. Tikrai tikrai. Jokio vokiečio ar prancūzo, man reikia tik ukrainiečio. Nežinau, ar mums visoms po karo užteks vyrų, bet man vienas tikrai reikalingas. Šeimoje mūsų vyrai labai geri, visada padės, kuo gali, gražiai auklėja vaikus. Kai karas, jie iškart persijungia. Mūsų vyrai labai vyriški, bet geba pokštauti, turi gerą humoro jausmą. Jie gali būti pikti, bet nepraranda vidinio gėrio ir žmogiškumo. Karo belaisvius jie valgydina, gydo, net siūlo paskambinti mamoms ir pasakyti: „Aš gyvas.“ Štai koks skirtumas tarp mūsų tautų. Todėl mes negalime būti kartu.
Vakar istorikas per televiziją kalbėjo, kad kai kurios rusų motinos yra praradusios motinystės instinktą. Užuot gynusios savo sūnus, jos skatina kautis už Rusiją, nors tos Rusijos niekas nepuola. Kaip aš suprantu, ten mamos kažkokios išprotėjusios. Rusų karys skambina mamai, sako, aš paimtas į nelaisvę, o ji vapa apie NATO, apie savo reikalus, tarsi sūnaus bėda jai nerūpėtų. Per apklausą Rusijoje 70 proc. gyventojų pasisakė už Rusijos karą Ukrainoje. Argi tai normalūs žmonės? Norėčiau jiems pasakyti, kad mūsų neliestų, gyvenkite savo gyvenimą, mes gyvensime savo. Jūs, lietuviai, mums labai daug padedate. Noriu jums iš visos širdies padėkoti, visai Lietuvai už neįkainojamą jūsų pagalbą. Svarbu, kad jūs žinotumėte: ukrainiečiai niekada to nepamirš, visada bus dėkingi už tai, ką jūs darėte dėl mūsų žmonių.

Mes esame to karo aukos. Mes, ukrainiečiai, taikos metu galime pyktis, diskutuoti, bet kai mus okupuoja, mes tampame vieningi – kaip tvirtai sulipdyta bandelė. Kiekvieno ukrainiečio jėga – tai, kad mes ukrainiečiai.

Vilniaus gatvėmis dabar vaikšto nemažai ukrainiečių. Gal sutikote ir
savo pažįstamų?

Pažįstamų nesutikau, bet kai einu, išgirstu kalbant ukrainietiškai, aš pasisveikinu, paklausiu, iš kur jie, mes pasikalbame. Man tai svarbu. Ukrainietį pajuntu iš tolo, tarsi ant kaktos būtų parašyta.

Netrukus išvyksite modeliauti į Graikiją. Jeigu ten sutiksite manekenę iš
Rusijos, ką jai pasakysite?

Jos viską puikiai žino, ką išdarinėja jų šalis. Aš – ukrainietė, manęs bijoti nereikia, aš jų taip pat nebijau. Turėjau draugų rusų, bet daugelis pasuko kita kryptimi. Jie susipainiojo, palaiko agresorius. Su tokiais niekada nebebendrausiu. Jei sutiksiu rusę Graikijoje, pasakysiu: „Priviet.“ Tegul tik manęs nebijo. Nes sakoma, kad ukrainiečiai tokie pamišę! Mūsų kraujyje kovotojų genas. Nesvarbu, mergina, moteris, vyras, vaikas – mes pasiutę. Jei kas nors kėsinasi į mūsų teritoriją, į mūsų žemę, laikykite mane septyniese, nesulaikysite! Pirmosiomis karo dienomis rusės man rašė, kad turiu sėdėti kalėjime, nes platinu neteisingą informaciją apie tai, kad Rusija Ukrainoje pradėjo karą. Buvau šokiruota. Pirmas keturias dienas verkiau, nes negalėjau suprasti, kaip įmanoma 2022 metais tokia barbarystė. Buvo atvejis: tėvas gyvena Rusijoje, o sūnus Ukrainoje. Sūnus skambina tėvui, sako, tėti, pas mus – karas, rusų kariuomenė apšaudo Ukrainą. Tėvas klausia: „Sūneli, tu ką, filmų pasižiūrėjai?“ Atrodo, kad jie visi išgėrę kažkuo apnuodytos kokakolos ir užsizombinę. Nieko baisaus, greitai viskas baigsis ir visi žinos, kas yra kas.

Kateryna, apie kokią ateitį svajojate?

Tikiu, kad Ukrainoje bus šimtą kartų geriau nei buvo iki karo. Svajoju, kad vaikai ir suaugusieji kuo greičiau pamirštų apie tai, kad vyko karas, ir gyventų ramybėje, nieko nebijotų. Ta karta, kuri perėjo karo žiaurumus, normaliai gyventi nebegalės. Jie jaus nuolatinę baimę. Norėčiau turėti stebuklingą lazdelę, kuria mostelėjus visi pamirštų, kas buvo, ir gyventų kaip anksčiau. Ir kad gražūs namai, graži mūsų šalis atsistatytų. Mes niekada nepamiršime tų, kurie žuvo už Ukrainą, jie bus mūsų pasididžiavimas ir pavyzdys visoms kartoms. Padėsime vieni kitiems ir neprapulsime.

Aš – ukrainietė, suėmiau save į rankas, esu pozityvi, kelsiu kitiems nuotaiką ir viskas bus gerai. Prisiminkite mano žodžius. Laimės, meilės ir sveikatos Ukrainai. Ir kad mūsų šalis daugiau niekada taip nebekentėtų.

Veidai / susitikimai

Mus vienija bendras skausmas

Ukrainietė Diana Kozinska (18 m.) „Ruta models“ agentūros modeliu dirba nuo keturiolikos metų. Kai Rusijos armija įžengė į Ukrainą, D. Kozinska dirbo Italijoje, o netrukus atskrido į Vilnių, nes grįžti namo nebegalėjo.

Diana, iš kur esate kilusi?

Iš Umanės miesto, Čerkasų srities.

Kokie keliai Jus atvedė į Lietuvą?

Mano krikštamotė internete pamatė skelbimą, kad Ukrainoje vyks modelių atranka – iš Lietuvos atvyksta modelių agentūra „Ruta models“. Mes nuvažiavome ir mane atrinko. Sutartį pasirašiau būdama keturiolikos metų ir pirmą kartą savo gyvenime išskridau į užsienį. Dirbau, paskui prasidėjo pandemija, padariau pertrauką. Nuo šešiolikos metų iki dabar vėl dirbu modeliu. „Ruta models“ agentūra yra nuostabi. Man kartais atrodo, kad esu kaip šeimoje. Agentūros darbuotojai viską daro dėl mūsų komforto, kad mes jaustumėmės saugios, ramios. Kaip man sekasi? Iš pradžių modelio karjera man sekėsi sunkiai. Buvau labai liesutė, ne visos agentūros norėjo mano paslaugų, bet pagaliau man pasisekė: nuskridau į Barseloną, ten atlikau keletą įdomių darbų, tada grįžau į Lietuvą, dalyvavau žurnalo „Moteris“ fotosesijose. Paskui metus gyvenau Ukrainoje, nieko ypatingo nedariau. 2021 metais, vasarą, pirmą kartą nuskridau į Milaną, dalyvavau kastinguose, vyko portfolio paruošimo darbai. Vėl sugrįžau rugsėjo mėnesį dalyvavau Milano Mados savaitės renginiuose, demonstravau Italijos mados namų „Dole&Gabbana”, prekės ženklo
„Paris/Texas“ kolekcijas. Mane pastebėjo. Kai pavasarį vėl atskridau į Milaną, antrą kartą dalyvavau „Dolce&Gabbana“ kolekcijos pristatyme, pradėjau dirbti su Milano avalynės prekės ženklais Gianvito Rossi, Casadei ir kt.

Kokiomis aplinkybėmis dabar atvykote į Lietuvą?

Atskridau Kovo 19 dieną, kad prisiglausčiau Vilniuje, nes kol kas negaliu grįžti į Ukrainą ir nežinau, kada galėsiu. Man patarė, kad taip bus geriau. Padėtis sudėtinga, reikia būti pasirengusiai blogiausiam atvejui. Niekada nemaniau, kad XXI amžiuje gali įvykti toks baisus karas. Ukrainoje karas Donbase tęsiasi aštuonerius metus, bet niekas nesitikėjo, kad Rusija pradės plataus masto karą, bombarduos didžiuosius Ukrainos miestus – Kijevą, Charkovą. Tai sužinojus, mane ištiko šokas. Kai prasidėjo karas, aš buvau Italijoje, iš ryto dirbau. Žiūriu, mano draugė telefonu atsiuntė istoriją, kad Charkovas bombarduojamas. Iškart paskambinau tėvams, jie pasakė, kad prasidėjo karas. Paskambinau broliui, jis buvo Kijeve. Brolis nieko nevyniojo į vatą: „Tai taip baisu, virš galvos skrieja raketos“, – pasakojo, o balsas virpėjo. Mane sukaustė. Nežinojau, ką daryti, negalėjau pajudėti. Mūsų šeima nedidelė: mama, tėtis, brolis ir aš. Mano broliui 27 metai, jis – gynybinėse pozicijose, gina mūsų miestelį. Darbas padėjo nukreipti mintis nuo karo. Po dviejų savaičių atskridau į Lietuvą.

Ar toje vietoje, kur gyvena Jūsų tėvai, vyksta karo veiksmai?

Mes gyvename tolėliau nuo aktyvių karo veiksmų, bet netoli mūsų namų buvo vieta, kur mokomi kariai. Taip pat netoliese yra miestas Vinica, oro uostas, tai rusų naikintuvai taikėsi ir apšaudė oro uostą. Tėvai man sakė, kad prieš dvi savaites netoli nuo mūsų namų, už 20 kilometrų, numušė rusų raketą. Kasdien kas nors įvyksta. Ten, kur gyvena mano tėvai, produktų dar yra. Kainas pakėlė, bet nedaug, tačiau Kijeve, Charkove yra didelių problemų dėl maisto produktų tiekimo, o Mariupolis apskritai atkirstas, žmonės badauja, nėra vandens, maisto, vaistų. Savanoriai, kurie veža humanitarinę pagalbą, negali patekti į miestą. Charkovą ir Mariupolį sunaikino taip, kad net prisiminti neįmanoma, jog neseniai tai buvo gražūs civilizuoti miestai.

Ar palaikote ryšius su giminaičiais, draugais, bendraklasiais?

Kasdien kalbuosi su mama, su draugais, kurie liko Ukrainoje. Tėvų prašiau, kad atvyktų į Vilnių, bet čia gali atvykti tik mano mama, nes vyrams yra uždrausta išvažiuoti iš šalies dėl karo. Brolis saugo mūsų miestelį, o tėtis gamina plokštes šarvuotoms liemenėms. Visi stengiasi padėti mūsų armijai. Mama nusprendė likti su šeima.

Ar kur nors mokotės?

Aš studijuoju teisę Kijevo T. Ševčenkos nacionaliniame universitete, antrame kurse. Kol kas mums paskelbtos atostogos, o kaip bus toliau, niekas neaišku.

Kokia Jūsų savijauta?

Mano dvasinė būsena labai keičiasi. Kartais nebeišlaikau streso ir baimės. Vieną dieną – depresija, nieko nenoriu, ištisai verkiu, kitą dieną – paprasčiau, nes paskambino tėvai, pasakė: „Nesijaudink, mums viskas gerai.“ Man buvo ypač sunku pirmomis dienomis, kai tik prasidėjo karas. Prisimenu, grįžtu iš darbo, skambinu tėvams, o jie sako: „Mes dabar bėgame į rūsį.“ Man tarsi užuolaida prieš akis nusileido, vaizdai susiliejo, viskas aptemo. Baisiausia, kad niekuo negaliu padėti. Dauguma mano bendrakursių pasiliko Ukrainoje. Kai kurie draugai miestiečiai slepiasi rūsiuose, bunkeriuose, kai kurie nakvoja metro požemiuose, nes rusai viską apšaudo. Kai kurie išvyko namo, į savo gimtuosius kaimus, ten ramiau.
Žinote, Rusija mus užpuolė taip pat, kaip kadaise hitlerinė Vokietija. Žmonės nebuvo pasirengę. Ketvirtą ryto, visi miega, pradėti apšaudyti taikius miestus – tai beprotybė. Košmaras, ką dabar išdarinėja rusų armija: apšaudė gimdymo namus, ligonines, teatrą, kur nuo bombų slėpėsi vaikai. Jie atakuoja net atomines elektrines! Jie teisinasi, esą nemato, kur nukrenta raketos, bet tai visiška nesąmonė, jie specialiai taikosi ten, kur gali nužudyti kuo daugiau civilių, vaikų. Negaliu suprasti, kuo kalti vaikai, kuriems ketveri, šešeri metai?! Arba naujagimiai.

Netrukus vėl išskrendate į Milaną. Ar ten pasakosite apie karą?

Aš visada pasakoju apie karą, apie tai, kas vyksta mūs šalyje. Aš ne kartą buvau mitinguose, skirtuose palaikyti Ukrainą. Stengiuosi, kad visi žinotų, jog Ukrainoje Rusijos armija vykdo ukrainiečių tautos genocidą.

Ar tikite, kad Jūsų tėvynainiai laimės?

Žinoma. Nes su mumis yra tiesa, mus palaiko daugelis šalių, ir su mumis yra Dievas. Niekada nemačiau, kad tiek daug pasaulio žmonių susitelktų mus palaikyti. Mes patys dabar esame kaip kumštis.

Kokie Jūsų vyrai?

Būtent dabar jie visi tapo panašūs į kazokus. Kadaise Ukrainoje buvo kazokų. Mūsų vyrai labai vyriški, narsūs. Juokaujama, kad seniau daug kas nenorėjo tarnauti armijoje, bet kai prasidėjo karas, visi eina kariauti. Kasdien žiūriu naujienas ir stebiuosi, kaip mūsų kareiviai tokioje žiaurioje karo mėsmalėje gali rasti ką nors pozityvaus. Per pertraukas tarp apšaudymų jie ir pašoka, ir padainuoja, ir gitaromis pagroja.
Į Lietuvą kasdien atvyksta karo pabėgėliai – moterys su vaikais, senoliai. Jau per 30 tūkstančių. Mūsų žmonės juos priima į savo namus.

Kai sužinojau, kaip Lietuva padeda Ukrainai, aš taip didžiavausi jumis! Suprantu, kad toks žmonių antplūdis sudaro daug sunkumų. Bet jūs priimate mūsų žmones ir savo namuose. Jūsų pagalba neįkainojama, verta didelės pagarbos. Jūs stengiatės net įdarbinti ukrainiečius. Mūsų tautų likimas panašus. Mus suvienijo bendras skausmas.

Gal Vilniuje jau sutikote savo pažįstamų?

Turiu daug draugų lietuvių. Susipažinau su lietuvaitėmis, kurios dirba modeliais, ir ne tik.

Kai dirbsite Milane, kituose miestuose, ir sutiksite rusaičių, ką joms
pasakysite?

Mes matomės. Ir kartais yra labai sunku perlipti per save, kad su jomis bendraučiau. Yra tokių, kurios, matyti, nuoširdžiai gailisi, kad Rusija kariauja Ukrainoje. Bet yra tokių, kurios pritaria karui, serga tik už Rusiją ir į jokias kalbas nesileidžia. Dabar beprasmiška ką nors toms rusėms sakyti, jos nesupras. Nes tai tokia šovinistinė nacija, kuri tuopat priprato paklusti režimui. Kitokios nuomonės jie nenori klausyti. Rusų motinos negaili savo vaikų, net skatina juos kariauti. Mūsų kariai paima į nelaisvę rusų karius, juos pagirdo, pavalgdina, leidžia paskambinti savo mamoms. Sūnus skambina, o motina sako: „Ką? Palauk, aš labai užsiėmusi. Pasiskambinkim vėliau.“ Tai nesuvokiama.

Apie kokią ateitį svajojate?

Apie ateitį be karo. Baisu, kai miršta nekalti žmonės. Norisi, kad mūsų šalys vystytųsi, klestėtų. Ir vystytųsi ne ruošiantis karui, o keltų ekonomiką, skatintų naujų technologijų vystymąsi, visa, kas teikia gėrį. Bet juk žinote, Ukraina dėl Rusijos atsisakė atominio ginklo, o paskui Rusija mus užpuolė ir grasina atominiu ginklu, tai jau apskritai nebėra žodžių. Tai peilis į nugarą. Kaip žmogus, susijęs su mada, modelio darbu, noriu pasakyti, kad dabar tai visai nesvarbu. Yra prekių ženklų, kurie bando savo drabužiuose parodyti raidę Z, Z kartą, ar kokiuose nors savo papuošaluose bei daiktuose naudoja šį simbolį. Visiškas nesusipratimas! Žmonės dabar nekenčia tos raidės, šis simbolis neša negatyvą. Labai norėtųsi, kad didieji brendai matytų, kas vyksta pasaulyje, ir geriau suprastų politiką.

Kaip dabar dirbsite Milane? Juk pozuoti tenka demonstruojant gerą nuotaiką.

Žinote, tai labai sudėtinga. Sunku parodyti sužaistus džiaugsmo jausmus, kai siela verkia. Man pasisekė, kad šiuo metu nerodau veido, tik kojas. Kai dirbdama girdžiu: „Mūsų pardavimai sumažėjo, nes Rusiją uždarė“, aš nesuprantu, kaip galima būti tokiais egoistiškais, galvoti tik apie savo uždarbį. Rusija bando atkirsti bet kokius kelius, per kuriuos gautume naftos. Jie nori, kad nuo Rusijos priklausytų visas pasaulis. Bet Rusija nesitikėjo, kad visas pasaulis nuo jos nusisuks. Sankcijos naikina jų ekonomiką. Influenceriai arba nuomonės formuotojai verkia, kad negali užeiti į instagramą! Tai jau išvis netelpa galvoje. Žmonės žudomi, o jie verkia, kad negali parodyti savo nuotraukų. Iškreiptas pasaulis.

Kaip manote, kada pamatysite savo tėvus, brolį, draugus?

Norėčiau kaip galima greičiau. Mano mama sako: „Džiaugiuosi, kad bent tu esi saugi.“ Baimė, stresas turi įtakos mūsų psichinei būsenai. Nežinai, ko laukti, kas bus rytoj.

Kur vyksite iš Milano?

Po Milano yra suplanuota penkių mėnesių kelionė į Japoniją. Rūta yra pasiruošusi padėti, priimti ir priglausti. Dabar gyvenu Vilniuje viešbutyje su kitais karo pabėgėliais ukrainiečiais. Labai daug žmonių, ypač – vaikų. Jiems trūksta meilės, apkabinimų, palaikymo, jie matė siaubingus karo vaizdus. Stengiuosi kuo daugiau tų vaikučių apkabinti, su jais pažaisti, pakelti nuotaiką.

Tikiu, kad viskas bus gerai.